2020 m. Architektūros kokybės vystymo asociacijos iniciatyva kartu su partneriu – žurnalu „Statyba ir architektūra“ (sa.lt) sėkmingai įgyvendintas projektas „Straipsnių apie Vilniaus viešąsias erdves ciklas“, kurį iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Tikslas – kritiškai įvertinti pastaraisiais metais atnaujintas ar naujai sukurtas viešąsias erdves Vilniuje ir taip prisidėti prie didesnio prieinamumo platesnei visuomenei bei socialinės atskirties mažinimo, fizinės aplinkos supratimo, architektūrinės edukacijos bei kritiškų savo aplinkai miestiečių ugdymo ir paskatinti juos viešai argumentuotai
diskusijai. 2020 m. trys profesionalai (architektas, kraštovaizdžio architektė ir miesto sociologė) įsigilins į dvi naujai sukurtus kultūros objektus – Vilniaus viešąsias erdves:

1. MO skulptūrų sodas prie MO muziejaus Pylimo g.,
2. skveras šalia M. Biržiškos gimnazijos Justiniškėse.

Parengti 2 straipsniai, bet 3 tekstai (straipsnį apie MO skulptūrų sodą sudaro dvi dalys).

„Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas?“ I dalis

Pirmoje straipsnio dalyje į šią erdvę žvelgiama iš menotyrinės kraštovaizdžio architektūros perspektyvos: kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė gilinasi į meninę – erdvinę ir gamtinę – sodelio struktūrą.  Su straipsnio I dalimi galima susipažinti čia. 

Godos Characiejienės nuotr.

„Kuo ypatingas MO skulptūrų sodas?“ II dalis

Antroje straipsnio dalyje į šią erdvę žvelgiama iš miesto sociologijos perspektyvos: soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė analizuoja, kas ir ką veikia šioje meno oazėje. Ar ji veikia kaip tikra miesto viešoji erdvė? Su straipsnio II dalimi galima susipažinti čia.

Godos Characiejienės nuotr.

„Bevardis Justiniškių skveras kaip palimpsestas – viešojo gyvenimo paieškos miegamajame rajone“

Jau pats pavadinimas koduoja, kaip gyvuoja viešam miestelėnų gyvenimui skirtos miesto erdvės; tiksliau – viena jų, gaivinta, bet ar sėkmingai? Straipsnį parengė soc. m. dr. Dalia Čiupailaitė-Višnevska ir architektas Markas Grinevičius. Su straipsniu galima susipažinti čia.

Marko Grinevičiaus nuotr.

Vietoj išvadų ir rekomendacijų

Kol kas dar sunku daryti išvadas ar teikti tikslesnes rekomendacijas, nes nagrinėtos dvi ir labai skirtingos Vilniaus miesto viešosios erdvės (tikimės, kad straipsnių ciklą bus galima tęsti).

Bet galima remtis geografas Ashu Aminu (Amin, Ash. 2009. „Collective culture and urban public space“, prieiga internete: https://www.publicspace.org/multimedia/-/post/collective-culture-and-urban-public-space), kuris rašė, kad viešosios erdvės pažymėtos nevaržomo kūnų cirkuliavimo, kuris kuria naujus ritmus iš daugybės sąveikų galimybių. Tokiomis vietomis yra Vingio parkas ir Katedros aikštė Vilniuje, pavadinimo neturinti apžvalgos aikštelė prie Vilniaus gynybinės sienos Bastėjos, kadaise tokia buvo Užupio prieplauka. Galbūt negalime tokio intensyvumo tikėtis iš MO skvero. Bet galime tikėtis naujų skverų, kurie įsileistų daugiau žmonių ir veiklų įvairovės, daugiau spontaniškumo, mažiau vizualumo ir daugiau taktiliškumo. Daugiau laisvės. Kur jauti, kad po grindinio akmenimis slypi paplūdimys.

‎Savo ruožtu, kalbant apie sovietmečiu statytų miegamųjų rajonų viešąsias erdves, tiksliau, jas rekonstruojant, reikėtų pažvelgti į platesnį kontekstą – spręsti ne „tvarkant“ pavienius objektus, bet į viešųjų erdvių tinklą rajone žvelgti kaip į sistemą. Visų pirma, konkrečioms erdvėms priskiriant funkciją, tinkančią įvairaus amžiaus erdvės naudotojams ir siekti jų tarpusavio sąveikavimo. Antra, siekti nedubliuoti funkcijų kiekviename skvere. Trečia, bendrauti ir stebėti erdvės naudotojus – ko jiems iš tikrųjų reikia, kaip jie čia įpratę gyventi? Dažnu atveju funkcija ir vėl atgimstanti estetika yra apgalvota bei užkoduota gyvenamojo rajono autorių. Atnaujinant reikėtų siekti veiksmų nuoseklumo ir sprendinių tvarumo. Dažnu atveju tereikia išspręsti želdinių ir nusidėvėjusių paviršių klausimus, papildyti apšvietimu, – ir erdvė iš naujo atgims naudotojams.